Šventumas. Jo prigimtis, kliūtys, sunkumai ir ištakos

„Nesiekiu šventumo paversti stabu. Nenoriu Kristaus nuversti nuo sosto ir Jo vietoje pasodinti šventumą. Tačiau sakau tiesiai, kad visa širdimi trokštu, jog mūsų dienomis tikintieji daugiau mąstytų apie šventumą. Todėl, naudodamasis proga, primygtinai siūlau tai daryti kiekvienam, į kurio rankas pateks ši knyga. Baiminuosi, jog kartais pamirštama, kad išteisinimą ir pašventinimą Dievas susiejo. Nors tai, be jokios abejonės, pavieniai ir skirtingi dalykai, vis dėlto vienas negali egzistuoti be kito. Visi išteisinti žmonės yra pašventinti, ir visi pašventinti žmonės taip pat yra išteisinti. Ką Dievas sujungė, joks žmogus tenedrįsta perskirti. Galite man nepasakoti, jog esate išteisintas, jeigu jumyse nematyti jokių pašventinimo požymių. Nesigirkite tuo, ką Kristus dėl jūsų atliko, jei negalite parodyti Šventosios Dvasios jumyse nuveikto darbo. Negalvokite, kad Kristus ir Šventoji Dvasia gali būti atskirti vienas nuo kito. Neabejoju, kad šie dalykai puikiai žinomi daugeliui tikinčiųjų, tačiau, manau, būtų naudinga dar kartą juos prisiminti. Įrodykime savo gyvenimu, jog mums tai žinoma. Niekada iš akiračio neišleiskime šios Biblijos eilutės: „Siekite šventumo, be kurio niekas neregės Viešpaties.“

– Dž. Č. Railis, skyriaus „Šventumas“ ištrauka.

Kaip galime būti šventi? Džonas Čarlzas Railis buvo įsitikinęs, kad tikrasis šventumas – tai ne tik tikėjimo ir jausmų, bet ir praktinės veiklos dalykas. Tiksliai ir aiškiai aiškindamas Šventąjį Raštą, Railis atskleidžia šventumo prigimtį ir sunkumus, su kuriais susiduriama jo siekiant: naikinančią nuodėmės galią, tikslingą tikėjimo kovą, didelę sekimo Kristumi kainą ir malonės turtus, Dievo gausiai išliejamus tiems, kurie diena iš dienos siekia pašventinimo. Nepaprastai skaitoma prabėgus net ir 135 metams nuo pirmojo jos leidimo ir išties įtikinama ši jau brangia klasika tapusi knyga yra vienas geriausių kada nors parašytų darbų apie krikščionišką gyvenseną.