Viešoji įstaiga „Reformatų literatūros centras“ – krikščioniška misionieriška organizacija, besiremianti reformatų (arba presbiterijonų) doktrinomis. Žodis „reformatai“ Vakarų šalyse reiškia visus, kurie tiki malonės doktrinomis (TULIP) ir apima visas bažnyčias ir organizacijas, kurios tvirtai ir ištikimai jų laikosi. Niekada nebuvo numatyta, kad žodis „reformatai“ būtų priskiriamas tam tikrai bažnyčiai ar organizacijai ir kad kuri nors iš jų turėtų monopolinę teisę į šį žodį. Štai kodėl Vakaruose esama tokių bažnyčių, kaip „Reformatų baptistų bažnyčia“, „Presbiterijonų reformatų bažnyčia“ ir t. t.
Lietuvoje „Reformatų literatūros centro“ veikla nesusijusi nė su viena konkrečia bažnyčia. Siekiame tarnauti visiems nuoširdžiai praktikuojantiems krikščionims, nesvarbu, ar jų teologinės pažiūros remiasi reformatų ar kokia nors kita teologine kryptimi. Mūsų tikslas – padėti jiems suprasti Dievo žodį ir taip augti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinimu visa tai pritaikant gyvenime.
Leidžiame ir prekiaujame krikščioniškomis protestantiškomis knygomis. Jas galite įsigyti internetu ir krikščioniškame Reformatų knygyne Vilniuje.
MŪSŲ TIKSLAI:
PLĖTOTI REFORMACINIUS PRINCIPUS, SIEKIANT
PARODYTI JŲ SVARBĄ ŠIOMIS DIENOMIS:
SOLA SCRIPTURA
(žmogaus autoritetas, renkantis
gyvenimo būdą ir tikėjimą
yra Šventasis Raštas);
SOLUS CHRISTUS
(Kristus yra vienintelė Bažnyčios galva);
SOLA FIDE
(teisieji gyvens vien tik tikėjimu);
SOLA GRATIA
(žmogus gali būti išgelbėtas tik per Dievo malonę);
SOLI DEO GLORIA
(garbė ir šlovė priklauso vien tik Dievui);
PALAIKYTI IR REMTI PAGRINDINES
ISTORINES KRIKŠČIONYBĖS DOKTRINAS.
Straipsnis iš žurnalo „GYVIEJI ŠALTINIAI 2009.2 (46)“ (Tekstas adaptuotas)
REFORMATŲ LEIDINIAI IR KNYGYNAS LIETUVOJE
Reformatų knygynas ir knygų leidybinė veikla prasidėjo Vilniuje 1999 metų pabaigoje ir tęsiasi iki šiol.
Šio darbo pradininkė – lietuvė Vida Jurkovic.
Mano tėvai lietuviai. Kai man buvo ketveri, jie gavo Australijos pilietybę. Aš Australijoje užaugau ir gavau išsilavinimą. Kadangi tėvai buvo Romos katalikai, laikiausi Romos katalikų bažnyčios mokymo. Tačiau manęs tai netenkino, nes visada atrodė, kad kažko trūksta. Baigusi universitetą įgijau literatūros ir lingvistikos bakalauro laipsnį ir mokytojo diplomą. Šiuo metu esu išėjusi į pensiją mokytoja.
Būdama trisdešimt ketverių metų, aš įtikėjau neįprastomis Dievo apvaizdos nulemtomis aplinkybėmis. Viena moteris man liudijo, o kita davė Šventąjį Raštą ir tai labai greitai pakeitė manąjį požiūrį į pasaulietinį gyvenimą. Atsidėjau Kristaus Viešpatystei ir Jo išgelbėjimui ant kryžiaus. Netrukus pasaulietiniai dalykai manęs jau nebedomino. Pirmenybę teikiau Biblijos skaitymui, taigi sparčiai augau Viešpaties Jėzaus Kristaus ir Jo malonės pažinime. Perskaičiusi Arturo Pinko knygą „Dievo visavaldystė“ (Sovereignty of God), ėmiau gilintis į malonės doktriną (žinomą kalvinizmo arba reformatų doktrinos pavadinimu). Knygos padarė labai didelę įtaką mano tikėjimo augimui ir pažangai. Šis skaitymo patyrimas buvo svarbus, nes leido suvokti, kad jei krikščionys nori augti, jiems reikia „sveikos“ literatūros ir paraginimo skaityti.
Darbo Lietuvoje pradžia susidarė iš 3 etapų. Viskas prasidėjo prieš aštuoniolika metų, Lietuvai išsivadavus iš Sovietų okupacijos. Tuo metu aš liudijau savo tėvams ir domėjausi protestantų bažnyčiomis Lietuvoje. Tėveliai tvirtino, kad tokių nesama. Žinoma, jie klydo, nes Reformacija palietė ir šią labai katalikišką šalį, ne mažiau kaip ir kitas. Mirus tėvams, nusprendžiau aplankyti gimines ir surasti protestantiškas bažnyčias. Ir suradau! Man pavyko, nes Viešpats Jėzus Kristus ėjo pirmas ir nutiesė kelią.
Grįžimas į Australiją buvo pirmasis etapas. Kartu su dar dviem savanoriais pradėjome pakuoti Biblijas bei maisto produktus vargstantiems krikščionims. Vėliau ėmiau finansiškai remti du pastorius, mokėdama jiems mėnesinius atlyginimus, nes Lietuvos bažnyčiose dar nebuvo mokoma aukoti dešimtinę, ir žmonės retai aukojo. Bėgant laikui, mano finansiniai įsipareigojimai augo ir man vienai tapo per sunku. Ieškant krikščionių draugų ir bažnyčių pagalbos (per kas ketvirtį leidžiamą informacinį biuletenį) šis darbas išėjo į viešumą. Antrame etape pavyko gauti pagalbos iš bendradarbių, bažnyčių, tačiau visgi didžiausia dalis finansinės naštos gulė ant mano pečių, aš padengdavau visas išlaidas. Kaip tik tuo metu buvo išleista pirmoji reformatų knyga lietuvių kalba. Lietuvos bažnyčios su dėkingumu priėmė knygą „Veskime mažuosius pas Dievą“ (Leading Little Ones To God), ir ji buvo labai greitai išplatinta. Kadangi tiek finansiniai, tiek fiziniai įsipareigojimai man tapo nebepakeliami, tą darbą perleidau Protestantų Aljansui Anglijoje. Ši organizacija ir dabar keturis kartus per metus atsiunčia žmones ir padeda skurstantiems, kai kuriems pastoriams, spausdina nedidelius leidinius, pamokslus. Per kitus dvejus metus bendraujant su Lietuvos krikščionimis tapo aišku, kad labai trūksta geros krikščioniškos literatūros ir nėra, kas jos parūpintų. Tai buvo labai svarbus metas bažnyčioms. Ką tik išsilaisvinę iš komunizmo, žmonės nebuvo išmokyti tikėjimo ir nebuvo pasiruošę įvairių sektų ir kultų invazijai į šalį, taip pat kaip ir materializmui iš Vakarų, kuriam dabar durys buvo atviros. Gana greitai suvokiau, kad būtent man reikės tuo pasirūpinti (Protestantų Aljansas leido suprasti, kad nenorėtų užsiimti knygų leidyba). Taigi atėjo laikas karštai maldai, nes man reikėjo Viešpaties valios patvirtinimo šiuo klausimu. Meldžiausi Mozės žodžiais: „Nesiųsk manęs, jeigu Tu neisi su manimi“ ir atsakymą į savo maldą gavau kitą dieną skaitydama Bibliją. Žodžiai, pasakyti Mozei, buvo Dievo valios patvirtinimas. Perskaičiau: „Kaip buvau su Moze, taip būsiu su tavimi.“ Baigiantis dvejiems metams prasidėjo trečiojo etapo darbai. Tai buvo mano išėjimo į pensiją laikotarpis ir sprendimas savo sukauptus pensijos pinigus panaudoti knygų leidybos darbui finansuoti, kad tokiu būdu pasitarnauti Viešpačiui ir Jo žmonėms Lietuvoje.
Lietuvos Evangelikų reformatų bažnyčia Vilniuje knygų pardavimui skyrė nedidelį kambarėlį. Gana greitai buvo rasti du tinkami leidiniai lietuvių kalba ir pasirūpinta, kad jų kiekis būtų pakankamas, taip pat buvo imtasi dviejų vertimo projektų, kurie buvo išleisti metų bėgyje. Baigiantis pirmiesiems metams jau turėta knygų lietuvių, rusų ir anglų kalbomis. Netrukus paaiškėjo, kad kambarėlis pernelyg mažas (turėti atskirą kambarį darbui tapo būtinybe). Tai nebuvo paprasta, nes aš jau buvau išleidusi dalį pinigų įsigydama nedidelį butą, kuriame ketinau gyventi. Lėšų taip pat reikėjo pragyvenimui, įvairiems knygų projektams, knygyne dirbančio pardavėjo atlyginimui, užmokesčiui už vertimą, redagavimą, korektūrą, maketavimą ir už knygas, gulinčias lentynose (kai kurios buvo atsisiųstos iš Anglijos ir Rusijos). Tuo metu ir vėliau negavau jokio atlyginimo už atliekamus darbus, kurių iniciatorė buvau aš pati.
Turiu paminėti kai ką svarbaus. Darbo pradžioje buvo nuspręsta neprašyti pinigų viešai, bet šiuo klausimu pasitikėti Visagaliu Dievu. Taigi viešai pinigų prašoma nebuvo. Vietoj to informaciniame biuletenyje visuomet būdavo paskelbiami poreikiai ir paliekama patiems skaitytojams spręsti, ar paremti mūsų darbą. Susidūrę su didesnių patalpų poreikiu, (nors pagal Vakarų standartus jos yra labai nedidelės), ir stokodami penkių tūkstančių dolerių patalpų įsigijimui, mes naudojomės tik tais lėšų gavimo būdais, kurie yra patys saugiausi ir patikimiausi. Šį poreikį nuolat nešėme prie Dievo malonės sosto. Amerikiečiai misionieriai iš kaimyninės Baltarusijos, iš Minsko kas mėnesį atvykstantys į Vilnių, labai susidomėjo mūsų darbu. Jie visą laiką ragino ieškoti naujų patalpų. Jiems pasiteiravus, kaip mums sekasi, mūsų nuoširdus atsakymas buvo toks: radome patalpas, bet mums nepakanka lėšų joms įsigyti. Kitą dieną suskambėjo telefonas ir iš savo draugų išgirdome: „Vida, tu turi pinigus!” Atsakymas buvo greitas: „Aš negaliu priimti iš jūsų.“ Tačiau jie atkakliai tikino, kad tai ne iš jų, o iš Viešpaties, ir kad nebeturėtume daugiau apie tai kalbėti. Taigi, mes nuolatos stebėjome, kaip mūsų poreikiai yra nuostabiai patenkinami. Pamenu dar vieną atvejį. Darbo pradžioje gyvenau iš kas dvi savaites gaunamo atlyginimo, mokėjau paskolą bankui už namus, kuriuose gyvenau, turėjau įvairių kitų finansinių įsipareigojimų. Labai dažnai būdavo sunku juos įvykdyti, todėl trūko pinigų kasmėnesiniam atlyginimui dviem pastoriams. Kitą dieną, po maldos, paštu buvo gautas laiškas. Iš voko iškrito čekis tūkstančio Australijos dolerių sumai. Iškart prisiminiau eilutę iš Biblijos: „Dar jiems neprabilus, Aš atsakysiu.“ Čekis turėjo būti išsiųstas prieš vieną ar dvi dienas, kol mes savo prašymą atnešėme prie malonės sosto. O Viešpats į jį jau atsakė! Tai buvo nuostabi patirtis – atsiduoti Viešpaties aprūpinimui ir matyti, kaip dažnai Jo Visagalės Apvaizdos ranka ruošia žmones, aplinkybes ir įvykius, kuriuose atskleidžia savo meilę ir rūpestį tais, kurie siekia šlovės ir gerovės Jo Bažnyčiai.
Šiais metais mes išleidome C. H. Sperdženo knygą „Tikėjimo banko čekių knygelė – kasdieniai skaitiniai“. Tai mūsų dvidešimt pirmasis lietuviškas leidinys. Per pastaruosius aštuonerius metus buvo išleista įvairių leidinių, tarp jų: „Bažnyčios istorijos eskizai“ (Sketches From Church History), „Didelė malonė baisiam nusidėjėliui“ (Grace Abounding to the Chief of Sinners), „Raudų naktis – kodėl Dievo vaikai kenčia“ (Night of Weeping-Why God‘s Children Suffer) ir „Paprastas Biblijos doktrinų išaiškinimas“ (Bible Doctrines Simply Explained). Išleistos penkios C. H. Sperdženo knygos. Tai pavyko padaryti tik todėl, kad buvo prašyta finansinės paramos iš įvairių organizacijų, kurios sutiko mums padėti išleidžiant keletą aukščiau paminėtų knygų. Per visą šį laiką mums buvo privilegija tarnauti Kristui, padėti lietuviams krikščionims augti tikėjime ir nešti Evangelijos šviesą žmonėms, gyvenantiems katalikiškoje šalyje, kurioje Romos katalikai sudaro daugumą.
Šiuo metu aš visą laiką Vilniuje negyvenu (dėl ankstesnio itin intensyvaus darbo krūvio prieš keletą metų susirgau). <...> Aš projektus inicijuoju ir koordinuoju tarp lietuvių darbuotojų iš Australijos. Paskutiniai leidybos etapai iki spausdinimo vykdomi tuo metu, kai kasmet (trims mėnesiams) atvykstu į Vilnių.
Kadangi pagalbos neprašoma, todėl nėra ir nevyksta jokie lėšų rinkimo projektai. <...>
Tik Visagalis Dievas nuspręs, koks bus kitas veiklos Lietuvoje etapas. Dabar mes darome viską, ką galime. Palaikomi Jo jėgos, kasdien uoliai dirbame. Žvelgdami į Didįjį Aprūpintoją, mes tęsime darbą, jei tik bus reikalinga.
<...>
Mes gauname daugybę užsakymų ir nedelsdami į juos atsakome. Man tai buvo labai sekinantis darbas, nes dirbau viena. Tačiau nuostabu sulaukti teigiamų, malonių ir padrąsinančių žodžių iš patenkintų skaitytojų. Beveik kasdien sulaukiame tokių žodžių: „Lietuviai yra dėkingi už suteiktą pagalbą mums, krikščionims“ arba „Ar suvokiate, koks svarbus mums yra jūsų darbas?“. Katalikė moteris, neseniai atidžiai perskaičiusi knygą, pasakė: „Kodėl šitai aš galiu suprasti, nors, skaitydama Bibliją, nesuprantu – kur galiu įsigyti šią knygą?“ Su ja būtinai pasikalbame ir tikimės, kad ši knyga-dovana, taip pat kaip ir žodžiai iš amžinosios Evangelijos, pasiliks su ja ir ji nuolatos į juos gilinsis.
Broliai ir seserys, melskitės už mus.
Vida Kasakaitytė-Jurkovic